Nerimas yra dažnas emocinis atsakas, kurį dauguma žmonių patiria gyvenimo eigoje. Tačiau nerimo sutrikimai yra kai nerimas tampa intensyvesnis, ilgesnis ir kenkia asmeniniam bei profesiniam gyvenimui. Dažnai kyla klausimas: kodėl kai kuriems žmonėms vystosi nerimo sutrikimai, o kitiems ne? Atsakymas yra sudėtingas ir priklauso nuo įvairių priežasčių.
Genetika ir biologija
Mokslininkai teigia, kad nerimo sutrikimai gali būti genetiškai paveldimi. Tyrimai su dvyniais ir šeimomis rodo, kad žmonės, kurių šeimos nariai serga nerimo sutrikimais ( ANGST FORSTYRRELSER ), yra labiau linkę patirti tokius pačius simptomus. Tačiau genetika nėra vienintelė priežastis. Hormonų disbalansas, neurotransmiterių veiklos pokyčiai smegenyse gali taip pat vaidinti svarbų vaidmenį nerimo atsiradime.
Praeities traumos
Psichologai žino, kad traumatiški įvykiai vaikystėje gali turėti ilgalaikių pasekmių. Žmonės, kurie patyrė fizinį ar emocinį smurtą, seksualinę prievartą ar kitokias traumas, gali būti jautresni nerimo simptomams suaugusiųjų amžiuje. Net ir suaugusiems patirtos traumos, pvz., avarijos, katastrofos ar kiti įvykiai, gali lemti potrauminio streso sutrikimo atsiradimą, kurio dalis yra intensyvus nerimas.
Stresas ir gyvenimo pokyčiai
Dėl sudėtingų gyvenimo situacijų, pavyzdžiui, darbo netekties, artimojo mirties arba rimtų sveikatos problemų, nerimas gali tapti intensyvus. Šios situacijos kelia jausmą, kad žmogus neturi kontroliavimo jausmo savo gyvenime, o tai gali sukelti nerimo jausmą.
Asmenybės ypatumai
Kai kuriems žmonėms yra būdinga didesnė jautrumo lygis ar polinkis rūpintis. Tokiems asmenims gali būti sunkiau susitvarkyti su stresu ar nežinomybe, o tai gali lemti didesnę nerimo riziką.
Kultūros ir aplinkos veiksniai
Kultūriniai ir aplinkiniai veiksniai gali veikti tai, kaip žmonės patiria ir išreiškia nerimą. Kai kuriuose kultūrose nerimas gali būti mažiau priimtinas ar matomas kaip silpnumo ženklas, todėl žmonės gali jaustis spaudimas paslėpti savo jausmus ar ieškoti alternatyvių būdų juos išreikšti.
Ligos ir medikamentai
Kai kurios medicininės būklės, tokiom kaip širdies ligos, skydliaukės problemos ar kvėpavimo sutrikimai, gali sukelti nerimo simptomus. Taip pat kai kurie vaistai, alkoholis ar narkotikai gali sukelti nerimą ar padidinti jo intensyvumą.
Kūno sveikata
Sveikas gyvenimo būdas yra svarbus nerimo prevencijai. Neaktyvus gyvenimo būdas, nesubalansuota mityba, nepakankamai miego – visa tai gali padidinti nerimo riziką. Kita vertus, mankšta, tinkama mityba ir pakankamai poilsio gali padėti sumažinti nerimą.
Sąveikos su aplinka
Mūsų aplinka, įskaitant socialinius ryšius, darbą ir net mūsų gyvenamąją vietą, gali turėti įtakos mūsų emociniam sveikatui. Asmenys, kurie gyvena nuolatinėje socialinėje izoliacijoje, patiria nuolatinį socialinį atmetimą arba yra nuolatinių konfliktų epicentre, yra linkę patirti didesnį nerimą. Aplinkos veiksniai, tokie kaip triukšmas, užterštumas ar net saugumo trūkumas, gali sukurti nuolatinį stresą ir padidinti nerimo riziką.
Mokymosi patirtys
Kartais mūsų reakcijos į nerimą yra mokytos. Pavyzdžiui, jei vaikystėje esate matę, kaip jūsų tėvai reagavo į stresines situacijas per didelio nerimo ar panikos priepuoliais, galite „išmokti” panašaus atsako. Be to, jei asmuo yra ne kartą patyręs tam tikrą situaciją kaip grėsmingą ar keliančią pavojų, net jei ši situacija nebėra reali grėsmė, jis gali vis dar jausti nerimą kiekvieną kartą susidurdami su panašiomis aplinkybėmis.
Mąstymo stiliai
Kai kurių žmonių polinkis rūpintis, per daug analizuoti situacijas arba linkę matyti pasaulį per neigiamą prizmę gali padidinti nerimo riziką. Taip pat asmenys, kurie linkę į perfekcionizmą, gali jausti nuolatinį spaudimą atitikti aukščiausius standartus, o nesėkmės gali lemti per didelį nerimą.
Kognityvinės interpretacijos
Nerimas gali būti sustiprintas arba sukurtas dėl to, kaip žmonės interpretuoja ir reaguoja į savo vidinius pojūčius ir jausmus. Pavyzdžiui, asmuo, kuris jaučia širdies plakimą po fizinio krūvio, gali klaidingai manyti, kad jis turi širdies priepuolį, o ne suprasti, kad tai yra tik natūrali kūno reakcija į fizinį aktyvumą.
